Laiškai apie laiką

Nusprendėm parašyt bendrą tekstą.

Kaip tarėm, taip ir padarėm ✍️

Užkūrėm idėjoms skirtą dokumenčiuką ir rašėm. Rašėm be deadline’o, be įsipareigojimų, be aiškaus plano – tai, kas tuo metu buvo svarbu.

Iš pradžių galvojom, kad tiesiog surašysim savas mintis ir sudėsim viską į normalų tekstą. Bet pakeliui pagavo mus tas natūralus apsikeitimo laiškais formatas. Nenudailintas, natūralus, primenantis pokalbį.

„Eina sau, kaip man patinka šitas formatas. Toks dialogas. Podcastas raštu :D. Wow“

Tad nusprendėm taip ir palikti. Gero skaitymo!

---

2026-03-24 Vaida

Labai mane pagavo tavo šitas note. Pati be galo dabar daug mąstau apie darbą, daug judančių klausimų. Jaučiu, kad tose paieškose skęstu – ir čia ne tik apie darbą, dievaži. Kaip sunku išbūti tiesiog nieko nedarant, nes tikrai nuoširdžiai nežinai, kur pasukt. Visur pasirinkimai. Kiekvienas pasirinkimas su savo kaina. Regis, idealaus varianto nėra. Okay, tobulo ir neieškau, tik noriu suprast, kaip išjudėti.

---

2026-03-25 Šarūnė

Suprantu tave, aš pati dažnai įstrigusi jaučiuosi…

Žinai, skaičiau kažkada tokią knygą pavadinimu „Creative Confidence”. Labai įdomi knyga apie kūrybiškumą tiek darbe, tiek gyvenime. Privertė mane perkratyt įvairius savo įsitikinimus apie kūrybą.

Autoriai daug rašo apie paralyžiaus jausmą, kai užstringi analizės ir planavimo etape, kai taip ir nepadedi žingsnio į priekį. Knygoje jie daug kartų akcentavo „bias towards action” svarbą. Esmė tame, kad kol planuoji, tol realiai dar niekas nevyksta. Kadangi niekas nevyksta, negauni jokios naujos informacijos, kuri padėtų priimti sprendimą ir eiti toliau. Užsisuka užburtas ratas. Todėl labai svarbu veikt, kad ir mažais žingsneliais, bet neužstrigt.

Bandžiau šitą principą pritaikyt ir Substack rašymui. Tiesiog pradėjau. Realiai be jokio plano. O po truputį rašant vis daugiau minčių atsirasdavo, žingsniai natūraliai dėliojosi. Kaip tik apie tai neseniai rašiau savo tekste.

Man visa tai labai siejasi su tavo mintimi: „gyvenimas yra laikinas, todėl aš nevaidinsiu, kad esu gyvenimo repeticijoje ir kad gyvenimą pradėsiu tada, kai būsiu pasiruošęs(-usi). Planuoti nelygu tą planą įgyvendinti. Man nereikia tobulo plano, kad pradėčiau; jau pradėjęs(-usi) galiu savo planą pasitvirtint arba adaptuot.”

Man čia lyg ir siejasi viskas: darbas, judantys klausimai, eksperimentai, nelaukti, kol bus tobula/aišku, bandyti, kurti. Gal apie tai ir galėtume rašyti?

---

2026-03-30 Vaida

Būti savo mintyse (mental load frazę atradau tik motinystėje, bet ji būdinga anaiptol ne tik tėvams) skauda kur kas labiau nei pradėti daryti. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo atvirkščiai, ir mes save apgaunam. Už saugumą mokam nuolatiniu nerimu, tai ar tikrai tai yra saugumas?

Mes vis galvojam, kad kažkada prieisime tašką, kur viskas išsispręs. Išspręsim gyvenimą, nebekils sunkumų (o jei ir kils – išspręsim lengvai, profesionaliai ir be emocijos). Norime iš savęs atimti savo pažeidžiamumą, žmogiškumą, nes taip tiesiog lengviau gyventi. Ne gyvent, o funkcionuot gal labiau.

Negalime paleisti idėjos, kad už kažką jau sumokėjome – laiko ar pinigų, ar ir to, ir to, o gal net ir širdies – bet ta širdis dabar šaukia paleist. Manom, kad jei su tuo atsisveikinsime, kažką iššvaistysime. Nesaugu, baugu, neramu. Ir toliau leidžiam laiką mokydamiesi/dirbdami/gyvendami temomis, kurios jau visiškai nebeartimos. Nes prieš kažkiek laiko priėmėm sprendimą tą daryti. Ir kasdien, diena iš dienos, skiriame savo brangiausią resursą – laiką – tam, kas mums jau nebesvarbu.

Aš kone kasdien mintimis grįžtu prie su praeitu punktu susijusio vizualo: akmenyje iškalta mūsų istorija. Tarsi tai, ką nusprendėm prieš 10 ar 15 metų, turėtų mus apibrėžti dabar. Tarsi svajojam apie aiškų gyvenimo kelio žemėlapį, bet jaučiu, kad eidami tuo labai aiškiu keliu pradedame ir abejoti, ir norėti kitaip, kitur, bet kartais jau per baisu pradėti iš naujo, nes juk čia taip saugu. Tai nežinau – skamba taip tvarkingai tą iškaltą akmenyje savo istoriją turėti, bet ir nuobodu, skauda, liūdna, kelia bejėgiškumą.

---

2026-04-06 Šarūnė

Jaučiu, kad mintis „laikas – brangiausias resursas“ mano sąmonėje dar nėra pilnai įsišaknijusi. Sudygusi ir po truputį žaliuojanti – taip, bet iki ąžuolo tvirtomis šaknimis dar toli. Vis nublanksta laiko resursas prieš kitus dalykus, dažniausiai pinigus, daiktus, pramogas.

Bet iš tikrųjų niekas ir nemokė galvoti apie laiką, jo paskirstymą, prasmingą jo panaudojimą. Niekas niekada ir neklausė, o kaip savo laiką norėtum panaudoti tu?

Mokykloje viskas pasakyta, suplanuota už tave. Tėvai taip pat savo planą turi, o jeigu neturi, tai tiesiog plaukia iš kažkur pasigauta vėjo kryptimi ir tiek. Universitete laisvės daugiau, bet sąmoningo laiko praleidimo taip pat niekas nedėsto. O apie darbą tai turbūt ir nėra, ką kalbėti. Ten dažnu atveju viskas susipynę į neišraizgomą spagečių kamuolį: laikas, prasmė, pinigai ir tiesiog biurokratija.

Taigi per visą laiką šitoj planetoj manęs niekas taip ir nepaklausė, o kaip savo laiką norėtum praleisti tu? Turime patys sustoti ir savęs paklausti: „laikas yra brangiausias ir svarbiausias mano turimas resursas. Kaip jį praleisti noriu aš?“

Pasukant temą kita linkme, kodėl vis atrodo, kad ateis momentas, kai būsime išsprendę gyvenimą? Va tada tai jau viską suprasime, viskas bus aišku ir viską padarysime. Aš pati labai dažnai laukiu to „gyvenimo išsprendimo“ momento. Reflektuojant praeitį matau, jog tai buvo viena iš priežasčių, kodėl įstojau studijuoti socialinę antropologiją. Atrodė, kad supratus individų ir visuomenės santykį, viskas pasidarys aišku. O po studijų, taip ir nesulaukus ilgai laukto nušvitimo, supratau, kad daugiau gyvenimo spręsti nebenoriu, noriu jį gyventi. Tik, kai esi įpratusi ieškoti sprendimų, sunku tokį įprotį paleisti ir pradėti „nebespręsti“.

---

2026-04-06 Vaida

Aha, girdžiu tave, kad laikas nublanksta prieš kitus (kur kas apčiuopiamesnius) dalykus, kaip pramogos, pinigai, daiktai. Ir kartu negaliu kažkiek ir nesutikt. Pvz., nebeatsimenu, kada paskutinį kartą iš vyro dovanų gavau daiktą, o ne prasmingą pramogą (laiko praleidimo būdą vienai ar kartu). Tikiu, kad galime dovanoti pramogą, kuri labai įprasmintų laiką ir džiugintų kur kas ilgiau nei daiktas. Bet vėlgi, nesu iš tų griežtų minimalistų, kurie namie laiko tik X vienetų daiktų, o visus kitus meta lauk. Daiktai svarbūs. Tik jie, tikiu, turi tarnauti mums, o ne mes jiems. Kitaip prarandam laiką, o ne jį išsaugom tam, kas rūpi.

Išvis galvoju dažnai, kodėl, o kodėl man tas laikas taip svarbus. Ir tame pačiame Substack’e, o ir šiaip Lietuvoje nelabai randu daug apie tai šnekančių. Gal kažkas su manimi negerai, ko aš taip į jį įsikibus? :D

Kaip gražiai nupynei tą standartinį gyvenimo kelią, kur nei tėvai, nei mokykla, nei universitetas ir darbas dažniausiai apie laiką (kaip vertybinį resursą) nekalba. Neklausia, ką tau pačiam laikas reiškia, kaip nori jį išleisti. Kažkuri mano dalis turbūt vis dar gedi valandų ir naktų, kurias išnaudojau mokslams mokydamasi tiek mokykloje, tiek univere. Baigiau tiek tą, tiek aną (ypač pastarąjį) aukštais balais, bet kur tie balai dabar? Kam jie rūpi? Man? Pf, pamiršau seniausiai. O tiek stropiai viską mokiausi ir kaliau tikriausiai ne dėl to, kad man tas viskas buvo taip įdomu. Ne, turbūt man mano gyvenime labai trūko manęs, kažko dar, ir savo gyvenimą pildžiau mokslu, nes ten tikrai galėjau būti visai nebloga.

Iki šiol per dažnai girdžiu man tikrą erzulį sukeliančią frazę, kad laikas = pinigai. Nu bet gali būti atvirkščiai. Galima panaudoti pinigus tam, kad turėtum daugiau laiko. Kaip manai, labai įdomu išgirsti iš tavęs – ar tiki tuo ir kaip galima būtų tuo pinigai = laikas pasinaudoti?

O sureaguojant į paskutinę didelę temą iš praeito tavo rašinio: kaip galvoji, kiek dabar šį tekstą skaitančių linksi galva ir yra nusimatę, kad kitas pirmadienis, kitas mėnuo, kiti metai jau BUS TAS gyvenimas, kuriam jau nebereikės repeticijų? Kad šita va dabartinė repeticija yra pati paskutinė? Kada pasiduosime tai tėkmei, kuri niekada neužtikrins, kad viskas bus aišku, paprasta, be klaidų, abejonių, rizikų ir nesėkmių?

---

2026-04-11 Šarūnė

Žinok, ir aš turėjau panašų santykį su mokslais. Labai gali būti, kad, kai visame aplinkiniame triukšme sunku save surasti, mokslai atrodo kaip gana neblogas kelias save įforminti. Tuo labiau, kai visi aplinkui tik ir sako, kaip svarbu gerai mokytis. Tai why not? O paskui mokslai baigiasi. Ir nebežinai, kur dėtis…

Grįžtant prie tavo iškeltų klausimų apie laikas = pinigai ir pinigai = laikas idėjas. Hmm… Man asmeniškai didelio susierzinimo tai nekelia. Mes tiesiog įpratę viską skaičiuoti, dalis mūsų net ir atlyginimą gauna už faktiškai išdirbtą laiką. Tačiau tikrai nesu fanė to „laikas = pinigai“. Šis pasakymas tarsi skatina kuo daugiau laiko skirti darbui ir pinigų darymui, nes juk kiekviena „iššvaistyta“ minutė galėtų atnešti daugiau pinigų.

Ar manau, kad galima „nusipirkti“ laiko? Tiesą sakant, taip. Paties laiko skaitine reikšme daugiau neturėsi, tas pačias 24 valandas paroje. Bet už nemažą dalį gyvenimiškų reikalų galima susimokėti ir tą laiką skirti kitoms veikloms. Barbora gali atvežti maisto iš parduotuvės – sutaupysi kelionės automobiliu laiką (maistą į online krepšelį vis tiek reikia įsidėti pačiam). Gali gimtadienio tortą kepti arba pirkti – plius pora valandų. Čia tokie praktiniai pinigų ir laiko mainai.

Bet manau, kad svarbiausia – sąmoningas resursų valdymas, tiek laiko, tiek pinigų. Svarbu žinoti, kur tie resursai iškeliauja, nes kai paleidi viską vėjais, tai ir jautiesi, kad nieko neturi.

Kalbant apie gyvenimo repetavimą, manau, kad didelė dalis mūsų vis dar jaučiasi įstrigę ilgoje, nesibaigiančioje repeticijoje. Vis galvojame, kad dar kelis kartus pakartojus šį žingsnelį jau galėsime žengti į sceną. Bijome. Vis bijome pasirodymo.

Gal šio pokalbio liudininkai sutiks su mumis pasidalinti savo mintimis apie jų repeticijas?

O gal keletą kitų laiškų reiktų skirti pabėgimo iš repeticijos planavimui? Kompensuotume pavyzdingų mokinių statusą 🙈

Šiaip dar įdomu pasidarė, o kokį gyvenimą tu repetuoji? Gal būtų įdomu papasakot viena kitai repeticijų planus? Drąsi kūrybinė karjera? Stilingi namai? Šeima?

Susirašom!

---